http://www.followtheroad.com/lt/laiskai.php Quick News Trumpos naujienos". Nuo šiol stengsimės keliais sakiniais kiek dažniau pranešti apie save, kur esam ir kas sukasi galvoje.
Ką gi, mes vis dar Čilėj. Nebloga šalis. Šiuo metu svečiuojamės pas vieną šeimynėlę iš CouchSurfing'o, kuri gyvena La Serena priemiestyje. Šeimoje 4 vaikai - trys panos tauškalės ir vyriausias sūnus Chulio (Julio), kuris jau yra Čilės jūrinių pajėgų leitenantas (nežinau kaip lietuviškai tiksliai vadinasi - tipo karinis jūrų leitenantas), tačiau ir toliau tęsia studijas, t.y. tobulinasi.
Trečiadienį ryte keliausim 1-2 dienoms į Elkės slėnį (Valle del Elqui), kuris garsėja magiškomis savybėmis. Šis slėnis vos už 100 km nuo namų kur esame apsistoję.
]]> http://www.followtheroad.com/lt/naujiena-tinklapyje-elkes-slenis.html 2008-07-23 00:00:00 Svarbu:
Perskaitykite vakar GiveMeaning.com tinklapyje publikuotą projekto aprašymą, kurį paruošėme mes. Jei jums patinka ši idėja - palikite savo balsą!
Turime tik 30 dienų per kurias turime surinkti mažiausiai 100 balsų - tik tokiu atveju šiam projektui atsivers galimybė rinkti piniginę paramą per GiveMeaning tinklapį. Balsavimas baigiasi šių metų liepos 17 dienos.
Nuoroda į projekto aprašymą: http://www.givemeaning.com/proposal/kingworldschool


Zambija, mes ir naujoji mokykla

Kelionės per Afriką metu (2004 metais) Zambijos sostinėje Lusakoje teko garbė susipažinti su pastorium Ralfu (Ralph) ir jo žmona Agnes. Tai dvi asmenybės, savo laiką atiduodantys humanitarinių projektų labui norėdami pagerinti gyvenimo sąlygas didžiausiame Lusakos rajone pavadinimu Mutendere. Nuo 2002-ųjų jie gelbsti dėl ŽIV/AIDS tėvų netekusiems vaikams - jais rūpinasi, ieško vietos mokyklose, organizuoja maitinimą ir visą kitą ko tokiems vaikučiams reikia. Tuo pat metu, Ralfas su Agnes stengiasi pagelbėti vienishoms mamoms bei seneliams, kurie dėl ŽIV/AIDS neteko dalies savo šeimos ir neturi kas jais pasirūpintų. 2005 metais ši pora įsteigė ne pelno organizaciją pavadinimu King World Missions. Tai bendruomenės palaikoma labdaringa organizacija, kurios kovoti su ŽIV/AIDS padariniais Zambijoje.

Šiandienos pagrindinis "King World Missions" tikslas - pastatyti 4 klasių mokyklą, kurioje 80 vaikų galėtų gauti pradinį išsilavinimą, bei Mutenderės bendruomenės moterys galėtų gauti pagrindinių amatų apmokymus.

Su Zambija palaikėme glaudų ryšį nuo pat tos dienos kai ten lankėmės prieš 4 metus. Pagaliau šiandien turim galimybę jiems padėti renkant piniginę paramą GiveMeaning.com tinklapio pagalba.

Norint, jog šis projektas Zambijoje būtų kvalifikuotas priimti piniginę parama, per 30 dienų, iki liepos 17 dienos turime surinkti 100 balsų iš žmonių, kurie pritaria šiai idėjai.

Tad prašome jūsų pagalbos renkant balsus už šį projektą:
http://www.givemeaning.com/proposal/kingworldschool

Norint atiduoti balsą arba paremti finansiškai, yra būtina užsiregistruoti GiveMeaning.com tinklapyje nurodant el. pašto adresą ir slaptažodį. Tai atlikus, patvirtinanti žinutę į el. pašto dėžutę atkeliauja nedelsiant. Balso atidavimas jokių būdu neįpareigoja projektą paremti finansiškai.

Tikimės jus pamatyti "King Worl Missions" projekto balsuotojų sąraše! Juk būtų taip džiugu, jei galiausiai surinktume reikiamus balsus, vėliau reikiamus finansus ir pastatytume mokyklą Zambijos vaikams, kurie dėl AIDS ligos prarado savo tėvelius.

Norime, kad apie šį projektą išgirstų kuo daugiau žmonių, tad maloniai prašome šią žinutę persiųsti kuo platesnei auditorijai.

Paremkime tuos, kuriems reikalinga pagalba ir balsuokime už "King Worl Missions" mokyklos projektą! ]]> http://www.followtheroad.com/lt/pastatykime-mokykla-zambijoje.html 2008-06-18 00:00:00 Į San Pedro tranzavom iš Pikos, iš kurios išvažiavom šeštadienį (gegužės 10). Mašinas Pikoje stabdėme labai ilgai. Prisiminėm, kad kelias link Pikos buvo tikrai tuščias. Situaciją blogino tai jog buvo šeštadienis - kai visi važiuoja ne iš Pikos, o, atvirkščiai, į Piką pasipliuškenti ir papiknikauti terminiuose šilto vandens baseinuose. Mus išgelbėjo maršrutinis autobusas važiuojantis į Ikikę (Iquique). Jam sustojus, vairuotojo ir jo kolegos užklausiau ar negalėtų mus nemokamai pamesti iki pagrindinio greitkelio panamerikaną (60 km). Autobuso komanda susižvalge... "Gerai," sako, "lipkit". Taip sutranzavom antrą maršrutinį autobusą Čilėje! Čia įtaką, matyt, padarė mūsų draugės iš Limos Karlos istorija, kuri kartu su drauge sutranzavo tarptautinį autobuso reisą, kuris vežė juos nuo Peru-Bolivijos sienos iki pat Buenos Airių Argentinoje.

Kai jau buvom ant panamerikanos, sustojo fura, kuri važiavo vos ne per visą šalį iki pat Temuco - Čilės pietuose. Vyruko laukia ilgoka kelionė, nes sumoj tai bus turbūt toliau nei važiuoti iš Lietuvos į Ispaniją. Sutemus ir atšalus vairuotojas mus paliko degalinejė netoli sankryžos, kurioje kitą dieną turėjom keliauti link Kalamos. Visą dieną nieko doro nevalgėm. Turėjom būtinai ką nors išsivirti vakarienei, tačiau labiausiai mums trūko geriamo vandens.

Tualetas buvo mokamas, tad šia paslauga nebuvo prasmės naudotis, ypač kai degalinė pastatyta vidury dykumos. Tualeto namuke taip pat buvo moteriškė pardavinėjanti vandenį, gaiviuosius gėrimus ir čipsų tipo užkandas. Užsukom į vidų prisipilti vandens iš krano (parazitai ne bėda - juk turim tam dezinfekcinius lašus). Deja, darbuotoja mums nuoširdžiai patarė, jog čia vanduo turi tiek daug nitrato ir kitų mineralų, kad jį gerti yra nerekomenduojama - gali paleisti vidurius, kai kurie mineralai žalingi kepenims, ir panašiai.
Hm... ką daryt?
- Kur galėtume gauti geriamo vandens? - pasiteiravom jos.
- Vandenį turite pirkti, - atrėžė moteriškė. (Šalia limonadų šaldytuvo matėm sudėtus 5 litrų vandens butelaičius už 200 pesų - 10 Lt)

Tokiose situacijose stengiamės pabudinti asmenybės humaniškumą - juk dar ne viskas šiais laikais yra gaunama už pinigus. Nors kapitalizmas šia prasme veikia neigiamai, tačiau mes turime viltį, jog pašnekovo žmoniški jausmai nugalės visas kitas mintis.

- Ponia, esam du keliautojai iš Europos, visuomet tranzuojame, gyvename kelyje, šią naktį ruošiamės praleisti palapinėje čia pat, degalinėje. Vandens pirkti tikrai negalime sau leisti, tai yra per brangu. Mums nereikia nieko daugiau, tik kelių litrų geriamo vandens. Gal galėtumėte mums pagelbėti?

Darbuotoja nuleidusi akis (matyt, gėda) tik papurtė galvą ir tęsė neseniai pradėtą prekių sąrašo patikrinimą. Katja apsidairė aplink. Kampe prie tualeto kriauklės pastebėjo sudėtus 20 litrų talpinančius geriamo vandens butelius.

- Gal galėtumėt mums pripilti kelis litrus vadens iš šitų 20-litrinių butelių?
- Ne, negaliu. Tam reikalingas specialus įrenginys.
- Ir jūs jo neturite?
- Ne, neturiu.

Galai kažkaip nesusivedė, trūko logikos.

- Tuomet kokiu tikslu naudojate šiuos butelius vandens, jei neturite kaip iš jų įsipilti vandens?
- Jie priklauso restoranui.

Pastarasis buvo apie 30 m nuo tualeto pastato.

- O restorane jie turi tą specialų įrenginį?
- Taip.
- Tad mes užklausime jų...
- Jie nemokamai vandens irgi neduos... - nelabai patenkinta atrodė tualetininkė.

Prieš užsukant į restoraną, Katja sugrįžo į tualetą muilu nusiprausti veidą. Netikėtai priėjo ankstesnė pašnekovė:
- Na gerai, duok vieną butelį, pripilsiu vandens iš kibiro, nors jis skirtas tik šiame kioskelyje dirbantiems.

Pagaliau! Pagaliau prabilo jos humaniškumas. Moteriškė nuėmė juodą plastmasinį maišą nuo kibirėlio šalia kriauklės ir su puoduku pripildė vieną iš mūsų dvilitrinių butelių.

- Na gerai, duok ir kitą butelį, pripilsiu vandens ir į jį...

Valio! Čia pat prie tualeto pastato įkūrėm ir virtuvėlę. Turėjom kelias daržoves, o prie jų išsivirėm lęšių su ryžiais. Pavalgę prieš pat užsidarant tualetui-kioskeliui, dar kaip tik spėjom tualete susiplauti puodus.

Buvom sotūs, atsigavę, beliko susirasti patogią vietą palapinei. Degalinė įsikūrusi vidurį dykumos. Tad apšvietimas buvo įkurtas tik joje, visa kita - skendi tamsoje. Būti nepastebimi nenorėjom, nes už degalinės ribų nebuvo jauku. Nusprendėm įsikurti šalia to pačio tualeto, tiesiai po stipria geltona lempa - vis gal bus šilčiau :) Už degalinės tvoros radome kelis didelius kartonus nuo buitinės technikos. Inžinierės Katjos idėja buvo nebloga - pakloti tuos kartonus po palapine, taip izoliuojant šaltį iš apačios. Tai tikrai gelbėjo, nes mūsų pripučiami matrasai jau seniai atsisakė bendrauti - dėl jų defektų juos naudojame vien tik kaip paklotėlius be oro viduje (gal Argentinoj pavyks rasti kitus matrasėlius, nes žiemą Patagonijoje tai būtų labai aktualu).

Kitos dienos rytą pusryčius nusprendėm iškeisti greita užkanda ir pasistengti kuo greičiau ištrūkti iš šitos degalinės ir kuo anksčiau atvyktį į mūsų tikslą - San Pedro de Atacama. Tiesa, ir vėl turėjom vandens trūkumą. Jo nebūtų užtekę kelių valandų kelionei. Tualeto pastatėlis dar buvo užrakintas, tad šį kartą laimę nusprendėm bandyti restorane. Paėmiau dvilitrinį butelaitį ir tiesiu taikymu nuėjau prie langelio į virtuvę. Kažką pjaustančiai merginai parodžiau butelį ir užklausiau ar galėtų pripilti į jį geriamo vandens. Ši mano prašymą perdavė kitam virtuvėje dirbančiam vyrukui. Pastarasis nelabai draugiškai žvilgterėjo į mane ir pamojo ranka į restorane stovėjusią lentyną su parduodamais vandens buteliais. Turėjau ir vėl paaiškinti kas mes esam ir kad vandens pirkimas nėra išeitis. Be to, virtuvėje ant stalo pastebėjau tą 20 litrų butelį aukštyn kojom įstatytą į plastmasinę konstrukciją su kraneliu. Čia tas "specialus" įtaisas.
- Gal galėtumėt mums pagelbėti ir pasidalinti vandeniu iš to butelio?

Virtuvės vyrukas priėjo prie to stalo ir parodė kad butelys visiškai tuščias.
- Turbūt turite naują butelį, kuriuo galėtumėt pakeisti šitą tuščia, ar ne? - negalėjau patikėti, kad tai jų paskutinis geriamas vanduo.

Atsakymo negavau. Vyrukas tęsė ką anksčiau dirbo ir mane tiesiog ignoravo.

- Pripilkite, prašau, mums vandens. Negi taip sunku padaryti tokią paslaugą dviems keliautojams?

Vis tiek ignoravo. Dar keliais žodžiais bandžiau apeliuoti į jo humaniškumą. Po kelių akimirkų vyrukas kiek susinervijęs čiupo mano butelį, greitais žingsniais nupėdino prie krano, pripylė vandens ir butelį sugrąžino. Buvau nustebęs, tačiau bandžiau išlikti mandagus:
- Ar esate tikras, jog šį vandenį yra patartina gerti? Ar jūs pats jį geriate?

Buvau ignoruotas, tad turėjau klausimą pakaroti. Mano pašnekovas galų gale užsikniso ir garsiai atrėžė:
- Neturi pinigų nusipirkti vandens, ar ne? Tad gerk šitą!

Apstulbau tokiu nežmoniškumu. Na gerai, mes kaip nors išgyvensim. Sugrįžau pas Katją į lauką. Pamąstėm, kad kol kas kaip nors išsiversim, blogiausiu atveju jei truks vandens, gersim tą iš krano.

Idomu tai, jog visą dialogą su virtuve girdėjo restorane pusryčiaujantys degalinės darbuotojai ir keli sunkvežimių vairuotojai. Bepasakojant Katjai naujausią nutikimą, netikėtai į lauką išlindo vienas iš tų darbuotojų ir susirūpinęs paprašė vandenį išpilti lauk, nes jis tikrai nėra sveikas gerti. Atsakydamas į mūsų klausimą iš kur jis pats gauna vandens, teigė, jog perka (sunku patikėti). Visai netrukus išlindo ir vienas iš vairuotojų:
- Jūs į kurią pusę traukiate? - paklausė jis mūsų.
- Į San Pedro.
- Palaukit truputėlį. Užbaigsiu pusryčius ir jus pametėsiu iki Kalamos. Ten pakeliui sustosim ties pakely esančiu vandens bokštu, iš kurio galima prisipilti gerti tinkamo vandens atitekančio iš Bolivijos kalnų. Tinka?
- Aha! Ačiū :)

Šaunu! Net dvi problemos išpsręstos.

Kelionės į Kalamą metu vairuotojas pasakojo, jog po mano pokalbio restorane, degalinės darbuotojai buvo šokiruoti virtuvėje dirbančio vyruko elgesiu. Jie rimtai ėmė su pastaruoju diskutuoti mūsu naudai.

Pasakojo ir kaip prieš keletą metų tekniku dirbo Skandinavijoje kursuojančiuose keltuose, tad kartą teko lankytis ir viename iš Baltijos jūros uostų, tik niekaip negalėjo prisiminti kurioje šalyje. "Talinas, Ryga, Klaipėda?" Bandžiau šaudyti aš. "Jo, tiksliai! TALINAS!". Na va, išsiaiškinom :) Papildomas taškas estams.

Kaip ir žadejo, vairuotojas sustojo prie vandens bokšto - plačios 10 metrų cisternos su alaus reklama. Jo apačioje buvo mažytis kranelis iš kurio pasipildėm vandens atsargas. Išlipus Kalamos apvažiavime furistas mums padovanojo ir vieną iš 5 litrų bidonų su vandeniu iš to pačio bokšto su alaus reklama. Dovanos neatsisakėme, nes sunku buvo numatyti kaip seksis San Pedro kaime.

Paskutinius 100 kilometrų irgi riedėjom su fura. Šį kartą tai buvo perujietis Ivanas. Jis neturėjo priekabos (tik furos "nosis") tad keliavom greitai. Jei tik norėjom, galėjom su juo važiuoti iki pat Brazilijos, kur turėjo prisikabinti milžiniškos talpos cisterną ir važiuoti atgal į Peru. Buvo malonu girdėti, kad jis visuomet prigriebia tranzuotojus. Kartą iš to pačio San Pedro iki Argentinos jis pavežė tris merginas vokietes. Įdomu kaip jie ten visi sutilpo?

Iavanas mus paleido San Pedro esančioje muitinėje, kurioje turi užsiregistruoti visi važiuojantys į Argentiną. Nuo čia iki gyvenvietės centro - 5 minutės. Tad išsikrovėm kuprines iš sunkvežimio ir patraukėm į pastaruoju metu tiek daug girdėtą San Pedro.


]]> http://www.followtheroad.com/lt/vanduo-ir-siuolaikinis-zmoniskumas-pakeliui-i-san-pedro.html 2008-06-09 00:00:00
Negalėjom patikėti vairuotojų kultūra. Arikoje nebereikėjo daug dairytis ir laukti momento kada galėtume pereiti gatvę - automobiliai patys stojo ir teikė mums pirmenybę.

Nuliūdom, nes čia nebesimatė tiek daug gatvės priekeivių, kiek jų matėme Peru. Automatiškai sumažėja gyvenimas gatvėje. Sumažėjo ir mažų parduotuvėlių skaičius. Jei Peru interneto kavinę ar kioskelį galima buvo rasti kiekvienoj gatvėj, tai Arikoj reikėdavo kiek paslampinėti kol surasdavom kokį kampą su kompais ar mažą parduotuvėlę.

Vėliau į akis krito tvarkinga Arikos miestelio transporto sistema. Visi įlipa per priekines duris, visi vairuotojui susimoka 300 pesų (1.50 Lt) už bilietą ir susiradęs pustuščiame autobuse vietos ramiai keliauji per miestą. Net baisu prisiminti kaip mes su visom kuprinėm grūdomės į mažą 11 vietų mikruškę Limoje, kurioje mus norėjo apmokestinti vos ne dvigubai, nors kuprinės baisiai kitiems keleiviams ir nekliudė.

Galiausiai įlindus į Čilę šiek tiek gąsdina kainos. Niekaip nesuprantu kaip kažkoks tai "Askmen" galėjo šią šalį įrašyti kaip Numero Uno pigiausių pasaulio valstybių sąraše (nu ir kas, kad pigumą vertino ne tiesiogiai finansine prasme). Bent jau visos paslaugos čia mažiausiai du kartus brangesnės nei Peru. Kiek sutikom žmonių Pietų Amerikoje, visi įsimena Čilę vos ne kaip brangiausią ir labiausiai išsivysčiusią kontinente.

Ekologinis "šokas" degalinėje

Su miesto autobusu nr.8 iš stoties nusigavome į Arikos pietus, ten kur prasideda Panamerikanos greitkelis. Išlaipino mus šalia degalinės. Katja pasinaudojo proga ir nuėjo į tualetą nuplauti vaisius ir daržoves, kurias nusipirkom kelionei. Na, tas tualetas labiau buvo panašus į parduotuvę, nes viduje galima buvo nusipirkti užkandų, tepalų ir net išsigryninti pinigų bankomate. Vadinu tai tualetu, nes ant to pastatėlio buvo taip ir užrašyta "Baños" (isp. tualetas). Kol laukiau Katjos sugrįžtant, sukramsnojau bananą. Kai ji sugrįžo, pasukau į išvietę ir aš. Esu pusiau kultūringas, tad su savim nešiausi banano žvievę. Gal rasiu, sakau, kokią nors šiukšliadėžę.

Įeinų į kioską-tualetą ir prieš akis išdygsta gargariškas bankomatas. Šalia jo - didelė šiukšliadežė. Valio! Besilabindamas su kioske dirbančiu vaikinuku metu žievę į dėžę. Tuo pat metu mačiau kaip keitėsi darbuotojo veido išraiška:
- Oi! oi! ne! pone (señor), čia tik popieriui [suprask, bankomato kvitams].
- O tai kur galiu išmesti? - jo užklausiau iškreiptu veidu ranka begraibydamas savo žievę iš šiukšliadėžės.
- Ten lauke, - parodė pirštu į duris, - stovi mėlyna dėžė.

Na gerai... Pabūkim labai kultūringais. Išeinu į lauką (nesvarbu kad sysas spaudžia), ir ieškau bile ko kas mėlyna. Nieko nerandu, apart tris pilkas dėžes: "PAPEL" - "LATA" - "PLASTICO", tai yra popierius, skarbonkės ir plastmasė. Tai kur dabar tą bananą mesti? Per daug negalvojęs įmečiau į vidurinę, nes pamaniau kad ji turbūt turės daugiausia vietos (iš kur žmonės turės skarbonkių miesto degalinėj?).


Su žvejais iki Humberstone tvoros

Mus Čilė šį kartą pasitiko labai liūdnai - mašinas stabdėm gal 3 valandas ir jokių rezultatų. Šiaip, aišku, ko ten norėti, iki kito miesto - Iquique, apie 300 km per plyniausias kalnuotas dykumas. Kam ten įdomu važiuoti tuo keliu. Transporto tuo keliu labai nedaug. Vistik Arica yra pačioje šalies šiaurėjė, turbūt 4-5 tūkstančius kilometrų nuo piečiausio kaimo.

Ketvirtą valandą Katja pasiūlė nusibraižyti ženklą "Antarktidą". Kokį pusvalandį iš mūsų visi juokėsi, ir galiausiai sustojo du vyrukai (nežinau, gal patinka Antarktida) - jau gerą dešimtį metų dirbantys žuvininkystės versle. Jie kaip tik važiavo 100 km iki Kujos (Cuya). Ten baigiasi Arikos provincija ir ta proga įtaisytas policijos postas, kur pareigūnai tikrina pravažiuojančių dokumentus. Kelionė su mūsų amžiaus vyriokais buvo nenuobodi. Klausėm gražaus angliško popso, pletkavojom apie mergas ir krimtom džiovintas slyvas. Na čia jie taip jas vadino. padovanojo geras penkias dideles saujas jų. Atrodė mažo kaip razinos, bet viduje kauliukas kaip vyšnios. Skonis tarp razinos ir džiovintos slyvos. Matyt, ten buvo kažkoks vaisius kurie jie irgi slyvomis vadina.

Besifotkinant su žvejais Kujos kaimelyje (ten vos 10 namų matėm), jau buvom nusižiūrėję į kontrolės postą ką tik atvykusį vyrioka su tuščiu pikapu. Vėliau sužinojom kad jis irgi iš žuvininkystės industrijos. Važiavo jis į Iquique, tad įkalbėjom mus pavežti iki Humberstone miesto-vaiduoklio. Gal dar nepaminėjau, mūsų tikslas tą kartą buvo Pica - miestelis dykumos oazėje. Ten kur tas miestas-vaiduoklis įsikūręs, kelias nusišakoja prie jūros į Iquique (48 km), o mūsų maršrutas tęsiasi dar šiek tiek greitkeliu į pietus.

Deja į Humberstone sankryžą atvažiavom apie 8 vakaro. Tamsu. Dykuma, tad žiauriai šalta. Temperatūra greitai krenta žemiau nulio. Humberstone - tai muziejus turistams, kuriame jau teko lankytis prieš keletą savaičių, tad žinojom, kad šalia šito prieš 50 metų apleisto miestelio yra gan saugu nakvoti palapinėje.

Šalom. Susirengėm viską ką turėjom, bet vis tiek stipom. Ypač paryčiais, kai šaltukas rodo viską ką gali. Ryte saulei išlindus kiek stipriau nulūžom ir apie aštuntą kelionę tęsėme.

Pika - nakvynė per radiją

Pakeliui į Piką (iki jos 70 km) vienas vairuotojas mus išmetė La Tirana kaimelyje. 51 savaitę metuose čia gyvena gal koks tūkstantis kaimiečių. Nieko nevyksta, apart sekmadieninės bažnyčios. Vos keli žmonės besimato, lyg likę būtų išmirę. Kaip ten bebūtų šitas kaimelis, pasak čiliečių, žinomas visam pasaulį. Kodėl? O todėl, kad kiekvienais metais liepos 16 dieną čia įsisiautėja šimtai tūkstančių svečių, kurie atvažiuoja į savaitinį super duper festivalį skirtą šventai Mergelei Karmen (Virgen del Carmen). Ir sako, kad visus tuos šitums tūkstančių šitas kaimelis sugeba apgyvendinti (žinoma, dalinai palapinėse)! Tad dabar kiek lengviau įsivaizduoti kiek tuščių namų turi merdėti šitoje gyvenvietėje ištisus metus.

Iki Pikos nedaug kas važiuoja. Juk dykuma :) Tad su Antarktidos ženklu laukėme ilgai ir nuobodžiai, kai pagaliau pagyvenusi porelė sutiko mus pavėžinti savo pikapo priekaboje. Atvykę į savo tikslą mąstėm kaip čia nakvynę susiradus. Katja prisiminė, jog Argentinos autostopininkų tinklapyje kartą perskaitė įdomų būdą ieškoti nakvynės - su vietinės radijo stoties pagalba. Įdomus ir mūsų dar nebandytas metodas. Pika - mažytė, tačiau savivaldybė po savo sparnu išlaiko ir mažą radijo stotį. Jų studija buvo kaip tik pagrindinėje aikštėje. Užprašėm diktoriaus per radiją pranešti gyventojams, kad tu keliautojai iš Europos ieško kas norėtų juos pasikviesti į svečius. Diktorius stropiai užsirašinėjo duomenis apie mus ir mūsų kelionė, jis staiga, atrodo, jau turėjo mums palankią idėją.
- Žinot ką. Palaukit pusvalandį. Man atrodo aš jau žinau kur jūs galėtumėte nakvoti, man tik reikia tai suderinti su žmona.
- Hm... Gerai. Laiko juk turim :)

Galiausiai apsistojom viename sename namuke, visai netoli "Cocha" terminių vandenių baseino, į kurį savaitgaliais suplūsta daug čiliečių. Tolo - tokia to radijo darbuotojo pravardė. Kaimelyje jį tik taip ir žino. Ir ne veltui, nes jo tikrąjį vardą - Exequiel (tarias "egzekiel") - ir mes sunkiai įsiminėm. Su žmona ir dviem vaikais jis gyvena pietinėje Pikos dalyje - mažame namuke, tačiau neseniai rado tą seną begriūvantį negyvenamą namą, su kurio savininkais sudarė gerą sutartį. Jie namą suremontuos, bet užtai jį 2 mėnesius gaus nemokamai (remontui) ir vėliau penkiems metams pasirašys sąlyginai pigią nuomos sutartį. Didžiausias pliusas yra tai, jog šis namukas - prie pat terminių vandenų - vienų pagrindinių turistinių atrakcijų. Ta proga Tolo žmona Guisela (Gisela) galės užsiimti kokiu nors natūralių sulčių ar smulkių užkandžių verslu. Tai va, tame name ir apsistojom. Nors ten nedaug kas dar įrengta, bet užtat turėjom ir dušą ir kambarį su čiužiniu, tik kad nuo centro buvo gan tolokai. Beje, šios svetinga šeimynėlė turi sūnų, kurio vardas yra Darjhan ("darjan"). Manau būtų geriau jau iš anksto galvoti apie pravardę...

Pika - gan didžiulė dykumos oazė kur, pasak vietinių, beveik niekada nelyja. Mes stebėjomės, kad naktį čia nebuvo taip baisiai šalta kaip tikėjomės. Kitas siuprizas - Pikos gyventojams elektrinis vandens šildytuvas duše nereikalingas. Stebetina, tačiau dienos metu bėga drungnas vanduo. Maudytis po juo visai nešalta! Beje, šis vanduo yra ganėtinai geros kokybės ir jį geriant tiesiai iš krano problemų neturėtų kilti. Gal tai kaip nors veikia tie natūralūs terminiai vandenys šioje oazėje. Tiesa, į tą terminį baseiną bilietas kainuoja 1000 pesų (5 lt), tačiau norintys už kokio kilometro gali rasti Konkovos vandenis (Agua de Concova, klauskit vietinių kur tai), kur galima natūraliai šiltame vandenyje pasipliūškenti nemokamai (ten šiaip yra "privati zona" ženklas, bet jokių ten privatumų - viskas atvira).

Ir dar viena vaizdelis iš šito kaimelio - namukas pagamintas iš fanieros. Negi neišradingai atrodo?

Internetas Pikoje

Pabaigai šioks toks tipsas Pikoje besilankantiems internautams. Šiaip kaimelyje Internetas brangokas - 500-600 pesų/val (2,5-3 Lt) [aišku, kad brangokas - juk aplinkinėse šalyse tekainuoja apie 0,80-1 Lt], tačiau yra dvi galimybes tinklapius naršyti nemokamai. Pirmiausia - miesto bibliotekoje. Ant įėjimo kabo "BiblioRedes" ženklas (isp. "redes" = "tinklai"), kuris reiškia, kad čia rasime kažką susijusį su internetu. Valio! Deja, prisijungti gal jums leis kokį pusvalandį, o blogiausia kad jie pastoviai turi įvairiausius kursus, tad visų trijų kompų visus nuvaro. Mes bandėm kaip nors įsipaišyti į laisvą "langą", bet vis pavykdavo prisijungti kokius 20 minučių ir jau matai jiems reikia kompiuterių. Žodžiu, nelabai jie ten draugiški našarnikams. Užtat yra ir kitas nemokamo interneto variantas, apie kurį mums pasakė toje pačioje bibliotekoje. Viena vario kasyklos kompanija, pavadinimu "Collahausi" (tariasi "kojahausi"), esanti B.Encalada gatvėje, antrame bloke (secunda cuadra) yra pastačius apie 5 kompiuterius specialiai Pikos bendruomenei, kad ta naudotųsi ir šviestūsi benaršydama Internete. Na, svarbiausia pas šituos kojos-ausis užsukti darbo valandomis - tada tikrai neliksit nuskriausti. Tad apie biblioteką pamirškit.

Na o dabar... laikas važiuoti į paslaptingąjį ir visų taip išgirtą - San Pedro de Atacama...

]]> http://www.followtheroad.com/lt/europizmas-degalineje-ir-apsilankymas-dykumos-oazeje-pikoje.html 2008-06-05 00:00:00 kaip lankėm gydytojus Tacna miestelyje. Neseniai lrytas.lt publikavo kitą mano pasakojimą ta pačia tema - apie Peru ligonines ir daktarus.

Per kelis kartus pabandysiu nupasakoti kaip mes keliavom tarp Taknos (Peru) ir Argentinos, kurioje esame apsistoję jau gerą dešimtį dienų:

- Kelionė kontrabandiniu maršrutu tarp Peru ir Čilės
- Europizmas degalinėje ir apsilankymas dykumos oazėje Pikoje

bus daugiau...

]]> http://www.followtheroad.com/lt/apie-tai-kaip-atsibeldem-iki-saltos-argentinoj.html 2008-06-02 00:00:00 keliauja aplink pasaulį ir viską labai linksmai aprašo savo tinklapyje. Šiaip emeilais susirašėm, kad susitiksim 3 val. dienos prie Katedros, bet laimei juos netyčia Katja pastebėjo apie 11 ryto vegetariškame restorane, kur keliauninkai kirto sveikuolių pietus už 4 soles (apie 3-3,5 Lt). "Laimei", nes jie jau buvo nusipirkę autobuso bilietą į Arekipę (Arequipa), kuris turėjo išvažiuoti penktą vakaro.

Kitą dieną (gegužės 7) mes patraukėm link San Pedro de Atacama (beje, iš čia anksčiau minėti keliauninkai ir atvyko) - kaimelį Čilės dykumoj, kuris pritraukia turistus savo gamta. Didžiausias šios gyvenvietės minusas - siaubingai užkeltos kainos. Na bet apie ta vietą parašysim kitą kartą.

Iš Taknos į Ariką

Į Čilę važiavom autobusu (60 km, 1,5 valandos, 6 solės - 5 Lt). Tranzuoti tarp Taknos ir Arikos (jau Čilėje) turbūt yra beviltiška dėl didelio kontrabandistų judėjimo. Dauguma lengvųjų automobilių - tai taksistai vežantys keleivius arba kontrabandininkai.

Autobusas - ne išimtis. Jis praktiškai užpildytas vien moteriškėmis gabenančiomis įvairius maisto produktus ir tualetinį popierių, kuriuos, jei pasiseks, parduos Čilėje. Jei bobikė A turi per daug kondensuoto pieno skarbonkių, jas paprašo per sieną pervežti bobikės B, kuri pieno neveža, užtat turi per daug cigarečių blokų. Taip jos laikinai prekėmis apsikeičia ir pusiausvyra susibalansuoja.

Grįždamos atgal į Peru jos slapčiomis gabena padevėtus rūbus, kuriuos suslepia autobuso skylėse, už užuolaidų, ar tiesiog ant savęs. Paprastai atsiranda vienetiniai "nekalti" keleiviai, kaip kad, pavyzdžiui, mes, kurie urmu neveža nieko. Tradiciškai, atsiras bobikės, kurios bandys tuos "nekaltuosius" paklibinti:
- Jaunuoli, paimk, šitą megztuką per sieną pervežt, ka?
- Gal galėtum cigarečių bloką pervežt?

Ir panašiai.

Tiesa, šiek tiek apie transporto kainas tarp Peru ir Čilės sienos. Tiek Takna, tiek ir Arika (Arica) - abu miesteliai turi tarptautinių autobusų stotis. Arikoje ji labiau panaši į Gariūnų turgų, nes visi praėjimai ir autobusų platformos užpildytos kontrabandistų su didžiuliais ryšuliais rūbų, kurios kiaurą dieną rūšiuoja ir grandioziniais tualetinio popieriaus paketais.

Pigiausias būdas kirsti sieną - autobusai, kurių kaina - 6 soles arba 1000 Čilės pesų (5 Lt). Tvarkaraščio nėra. Autobusas išvažiuoja kai surenka keleivius. Šiaip greitai užsipildo visos sėdynės. 30 minučių ir jau kelyje. Tada aikštelėje pasirodo kitas autobusas. Dauguma vairuotojų jau turi savo "klientus" kontrabandininkus. Pastarieji žino, kurią valandą maždaug važiuos jų autobusas, tad į jį ir taiko. Matyt, turi šiokus tokius susitarimus su vairuotojais dėl prekių slėpimo.

Autobuse be vairuotojo teko matyti papildomus 2 padejėjus. Vienas iš keleivių renka piningus, o kitas su senoviška mašinėle (sprendžiam iš girdėto takšt-takšt garso) spausdina keleivių sąrašą, kurį vėliau pristato pasieniečiams. Šiam reikalui visų keleivių pasai ir ID kortelės (perujiečiams su tokia kortele leidžiama būti Čilės pirmame regione 7 dienas) ir surenkamos iš anksto.

Kitas, kiek greitesnis, variantas nusigauti į kaimyninę šalį - privatūs taksistai. Tai dažniausi gudroti vyrai su didelėmis senoviškomis amerikoniškomis mašinomis. Jose kartais sutalpina iki 6 keleivių. Šios paslaugos kaina - 10 solių arba 1500 pesų (8 Lt). Deja, jie megėjai sukčiauti, ypač sakant kainas užsienio keliautojams. Tik įžengus į stoties teritoriją netrukus prilekia vienas ar keli privatininkai ir aiškina, kad jiems neva trūksta vieno vienintelio keleivio (arba dviejų, jei tai du keliutojai) - neva, sekit paskui mane ir važiuojam. Pradinė siūloma kaina prasideda nuo 3000 pesų arba 20 solių. Bent jau tokia suma užrašyta ir ant jų automobilių priekinio stiklo. Tikrai nežinau kokią galia turi tos kainos ant stiklo, bet žinom, kad 1500 pesų yra normali kaina. Beje, ant autobusų irgi užrašyta "1500 pesų arba 10 solių", tačiau tiek daug niekas nemoka.

Kartą mums atvykus į stotį, pribėgo keli taksistai.
- į Čilę? - užklausė
- Taip, - sakom
- Man kaip tik trūksta dviejų keleivių, važiuojam!
- Tai gal ne, mes keliausim autobusu.
- Ne problema, aš jus nuvešiu už autobuso kainą, - ima sukčiauti ryškiai...
- Jėga. Mus nuvešit uz 6 soles? - gera yra žinoti tikrą bilieto kainą :)
- Cha, cha, - supratęs, kad pralošė, nusišypso taksistas.

Jei energijos turi, tai tie vyrukai dar seks šiek tiek iš paskos ir aiškins, kad autobusai kursuoja labai retai, arba bent jau tai, jog kelionė su privatininkais yra žymiai greitesnė. Gal ir greitesnė, tačiau mes juk niekur neskubam...

Pamiršau paminėti, kad Taknos ir Arikos stotyse prieš įlipant į autobusą specialiame kioskelyje reikia nusipirkti išvažiavimo iš stoties bilietėlį (kaina 1 solė - 0.80 Lt). Kažkas panašaus į "oro uosto mokesčius". Truputėlį durnizmas.

Ir dar viena pastaba. Važiuojant į Čilę, verta žinoti, jog tiek mėsą, tiek ir šviežius vaisius ar daržoves įvežti yra draudžiama. Visos kuprinės ir rankinės yra perskanuojamos kaip oro uoste. Jei ras ką nors šviežaus - viską atims ir prie jūsų akių išmes į šiukšlių dėžę. Atrodo, kad makaronams, ryžiams ir kitiems sausiems produktams šios taisyklės negalioja. Nebuvom tikri dėl žemės riešutų, tad dalį jų sukišom giliai į vieną kuprinę, o kitą dalį aš įsimečiau į kelnių kišenę. Kai be problemų praėjom Čilės muitininkų kontrolę, vienas iš pareigūnų užklausė ką turiu kelnių šoninėse kišenėse. Iš jų ištraukiau krūvą popierėlių ir žemėlapių. Pasijaučiau kiek nejaukiai dėl tų riešutų, kurie buvo viršutinėje kišenėje. Laimei, šių kišenių niekas netikrino.

]]> http://www.followtheroad.com/lt/kelione-kontrabandiniu-marsrutu-tarp-peru-ir-ciles.html 2008-06-02 00:00:00

Sekmadienį, kai Čilė šventė motinos dieną, atvykome į San Pedro de Atacama - turbūt vieną brangiausių šios šalies vietų. Kaimelis gyvena praktiškai vien turizmu, nes yra vidury Atakamos dykumos. Tai sausiausias pasaulio regionas, kur lietus palyja geriausiu atveju kartą per 100 metų.

Klimatas čia siaubingas. Be kremų sunku išgyventi. Vietose kur šviečia saulė, įkaista turbūt iki 30°C-35°C laipsnių, pavėsije vėsu. Saulei nusileidus, apie 7 vakaro prasideda šaltis. Paryčiais temperatura nukrenta iki minus 3°C-5°C. Praktiškai darbingos valandos tik nuo 9 ryto iki 6 vakaro. Kitu dienos metu viską demotyvuoja šaltis. Radiatorių čia nėra, nepaisant to, jog birželio mėnesį temperatūra naktimis nukrenta iki minus 10°C. Dieną saulėje visi vaikšto su šlepkėm ir marškinėliais, o atėjus vakarui be kepurės slampinėja tik sveikuoliai ir kamikadzės. Toks temperaturų ekstremumas yra sunkiai toleruojamas.

Gyvename palapinėje, nemokamai. Miegmaišiai nėra super šilti, tad miegame prisirengę kelis sluoksnius šiltų rūbų. Trečią naktį gavome šiltą adijalą, kuris situaciją kiek pašiltina.

Į San Pedro atvykome ne tik pasidairyti, bet ir padirbėti. Viena agentūra, kuri organizuoja pasijodinėjimus arkliais po dykumą, paprašė, kad sukurtume jiems interneto tinklapį. Tiesą pasakius, šie žmonės buvo vieninteliai kurie teigiamai atsakė į mūsų emailus, su užklausimais dėl darbo galimybės. Tokių kovo-balandžio mėnesiais išsiuntinėjom virš 100.

Iki savaitės galo kursime tinklapį, o paskui, jei likimas leis, pabūsime dar 2-3 dienas ir pasivaiksčiosime po apylinkes, kad suprastume kuo šis kaimas taip traukia turistus.

Kalbant apie darbelius, prieš porą savaičių Katjos trumpą straipsniuką apie keliavimą Lotynų Amerikoje būnant vegetaru, nupirko Šveicarijoje leidžimas "sveiko gyvenimo" žurnalas "Vita Sana". Katjos tekstas bus išspausdintas rugsėjo numeryje, tačiau supratingas redaktorius honorarą (950 Lt) jai jau pervedė. Šis uždarbis pratęs mūsų gyvenimą kelyje 1 mėnesiu!

Praėjusį savaitgalį du straipsniai is mūsų kelionės buvo publikuoti Kauno Dienos priede "Šokoladas" ir lrytas.lt portalo Kelionių rubrikoje:

Purvo vonia, mineralinio vandens dušas ir Miegantis indėnas

Gyvenimas kelionėje: 1. Lietuviai Lotynų Amerikoje

Be nuolatinio pasakojimų rašymo Lietuvos žiniasklaidai, daugiau darbo pasiūlymų kol kas neturime.

Beje, Katja jau prieš porą mėnesių pradėjo gaminti papuošalus rišant mazgus iš vaškuoto nilo ir karoliukų. Ispaniškai šis užsiėmimas vadinasi kiek paprasčiau "artesania". Šiuo metu Katja jau yra paruošus 12 įvairaus stiliaus rankdarbių. Pirmuosius mazgus ji išmoko vasario pradžioje Pantoja kaimelyje Peru džiunglėse. Ten tarp laivo laukiančių keliautojų buvo ir perujiečio+prancūzės porelė, kurie laisvalaikiu gamino artesaniją. Šie Katjai ir užrodė rankdarbių iš nilo pagrindus. Na o prieš mėnesiuką kitas artesanijos pardavinėtojas Iquique miesto gatvėje Katją išmokė dar kelis mazgus, kuriais labai grąžiai į siūlą gali būti "įvelkami" akmenukai.

Yra dar viena idėja, kurią po truputį rutulioja Katja. Prisiminus kaip vaikystėje gimnastikos būrelyje treniruodavosi su ilgu kaspinu ant trumpos lazdelės, ji sugalvojo, jog tai galėtų būti vienas iš pinigų rinkimo būdų gatvėje. Žinoma, svarbu bus sugalvoti gražią programą ir surasti tam tinkančią muziką. Vieną 4 metrų ilgio kaspiną Katja jau pasisiuvo, beliko susirasti lengvą 60 cm ilgio lazdelę (turim dvi medines, tik dar neišbandė) ir pasitaikius gerai siuvėjai pasigaminti antrą tokį kaspiną. Na ir be visa ko, žinoma, kad reikės daug drąsos kažkada pirmą kartą pasirodant gatvėje ir prašant piniginio atlygio.

Tad, kaip patys matote, šiaip ne taip dar išgyvename. Dėl susidariusios finansinės situacijos, per dieną išleidžiam vidutiniškai 20-25 Lt. Na, tai biudžetas apie kurį svajojome dar prieš 2 metus ir niekaip nepavykdavo įsipaišyti.

Tiesa, jei sugalvotumėte mums padėti prasitęsti gyvenimą kelyje papildoma diena, pasinaudokite mūsų pasiūlymu atsiųsti atvirutę iš Lotynų Amerikos. Daugiau informacijos rasite skyrelyje "Atvirutės".

Artimiausios dienos suplanuotos, na, o kitą savaitę važiuosime į naują vietovę toje pačioje Atakamos dykumoje, tik kokius 400 km piečiau. Ten susitiksime su čiliečiu studentu Cristobalu, kurio pavardė Banavicius, tad bendrausime apie jo lietuvišką kilmę.


]]> http://www.followtheroad.com/lt/darbas-san-pedro-kaimelyje.html 2008-05-14 00:00:00 - kaip nepastojant mylėtis be sargio (prezervatyvo) ar kitų kontraceptinių priemonių
- kuriomis dienomis mylėtis, kad gimtų berniukas arba kad gimtų mergaitė.

Nėra čia ką slėpti, tad atskleisim jas ir jums. Beje, turbūt ir neišprususiam aišku, kad mylėjimosi ir pastojimo dienotvarkė priklauso nuo moters, o tiksliau nuo jos mėnesinių.

Mylėjimosi be apsaugos priemonių formulė

Nuo tos dienos kai prasideda mėnesinės, artimiausias 7 dienas galite mylėtis be apsaugų - moteris nepastos.

Nuo aštuntos (8) dienos prasideda kritinis periodas tiems, kurie nori mylėtis be sargio, tačiau nenori atžalų.

Keturiolikta diena - ypač kritinė - tikras apsivaisinimo rojus. Tad jei norit mylėtis vaisingai, 14-ta diena - žadanti daugiausia. Vaisingasis periodas tęsiasi iki 16-tos dienos.

Septynioliktą dieną moters organizme kiaušinis suyra ir 28 dieną prasideda naujos mėnesinės. Taigi, tarp 17 ir 28 dienos galite mylėtis be prezervatyvų, nėštumas negresia.

Berniuko arba mergaitės pastojimo formulė

Prisiminkime kritinį periodą, kuris prasideda nuo 8-tos dienos ir baigiasi 16-tą. Pavadinkime tai pastojimo laikotarpiu. Nepamirškime, jog atskaitinis taškas - menstruacijų pradžia.

Pirmosiomis penkiomis pastojimo laikotarpio dienomis (t.y. dienos nuo 8 iki 12) moteriškoji apvaisinimo dalis daug stipresnė, tad mėgaudamiesi seksu be sargio užtikrinsite, jog gims mergaitė. Beje, aštuntoji diena dar ganėtinai silpna apvaisinimui.

Nuo penktos iki devintos pastojimo laikotarpio dienos (t.y. dienos 12-16 nuo mėnesinių pradžios) - aktyvus seksas užtikrins berniuko gimimą.

Ši formulė paaiškinama tuo, jog pirmomis pastojimo laikotarpio dienomis moters kiaušinį gaubia standus sluoksnis. Kadangi vyriškoji sperma labai greitai pavargsta - prasiskverbti į kiaušinį joms nepavyks. Tuo tarpu likusiomis penkiomis dienomis gaubiantis sluoksnis susilpnėja ir vyriškai spermai pasišakoti yra žymiai daugiau galimybių. 14-ta diena nuo mėnesinių pradžios - yra ypatinga. Jei jos metu mylėsitės, be abejonės jums gims berniukas, nes vyriškai sėklai įsišaknyti yra didžiausios galimybės.

Vaizdingumo dėlei jums paruošėm ir saugaus sekso kalendorių:

Pastaba #1: neatmeskite tikimybės, jog apvaisinimas net ir moters vaisingumo piko laikotarpiu gali neįvykti. Tai turbūt priklauso nuo spermatozoidų trajektorijos ir visokeriopos sėkmės.

Pastaba #2: formulėms galioti, ko gero, svarbus yra sėslaus gyvenimo faktorius. Gyvenant kelyje, kur keičiasi gyvenimo sąlyghos ir klimatas, turbūt yra rizika, jog vienas iš šių formulių parametrų sustreikuos ir taip paruoš netikėtų rezultatų.

Pastaba #3: tie, kas jau turi vaikų, arba laukiasi, būtu smagu jei komentaruose pasidalintumėte ar jūsų atlikti skaičiavimai patvirtino šių formulių korektiškumą.

Pastaba #4: ...ne, mes dar neplanuojame... kol kas tik svajojame.


]]> http://www.followtheroad.com/lt/kaip-myletis-be-sargio-ir-kaip-pastoti-mergaite-arba-berniuka.html 2008-05-06 00:00:00